Specialistas pažymėjo, kad toks nuspėjamumas emociškai patenkina ir giliai stabilizuoja.
Nuspėjama šiluma pranoksta net romantiškiausius netikėtumus / pixabay.com nuotr.
Amerikiečių psichologas Markas Traversas atskleidė, kaip įprotis „nuspėjama šiluma” apsaugo meilę.
„Dažnai esame linkę manyti, kad romantika gyvena netikėtumuose. Ir, be abejo, naujovės ir netikėtumai gali būti jaudinantys. Tačiau, kaip nurodo daugelis terapijoje dalyvaujančių klientų, iš tikrųjų meilę palaiko ne netikėtumai, o nuspėjamumas. Žinoma, kalbame ne apie nuobodų ir tuščią nuspėjamumą. Toks nuspėjamumas yra emociškai turtingas ir giliai stabilizuojantis”, – pažymėjo jis savo straipsnyje „Forbes”.
Jis paaiškino, kad nuspėjama šiluma – tai nuolatinis gerumo, dėmesio ir švelnumo demonstravimas, taip pat tikrumas, kad vėl ir vėl būsi pasirinktas.
Tai darydamas psichologas paminėjo tris stebėtinai gilius būdus, kuriais nuspėjama šiluma pranoksta net pačius romantiškiausius netikėtumus:
Ji veikia ne tik širdį, bet ir nervų sistemą.. Apie romantiką dažnai galvojame kaip apie drugelius skrandyje ir tikimės, kad ji pasireikš kaip kibirkštis ar jaudulys. Tačiau ilgalaikis ryšys prasideda nervų sistemoje. Mes įsimylime ne tik širdimi, bet ir visu kūnu. O kūnas visų pirma nori jaustis saugus.
Tai suteikia partneriui vienu nerimo šaltiniu mažiau. Mus supantis pasaulis nuolat keičiasi. Naujienų ciklai, stresas darbe, socialinės žiniasklaidos keliamas triukšmas ir kasdienė emocinė įtampa daro nenuspėjamą net daugelio žmonių vidinį pasaulį. Šiame chaose meilė neturėtų jaustis kaip dar vienas kintamasis, kurį reikia kontroliuoti. Praktiškai tai reiškia, kad reikia būti dėmesingam savo partneriui ir nuolat rodyti rūpestį ne tik per pasimatymus ar lengvomis akimirkomis, bet ir tyliomis, tarpinėmis akimirkomis. Tai reiškia pasitikrinti per įtemptą dieną, švelniai reaguoti net ir pavargus, sugebėti pastebėti ir reaguoti, kai kažkas negerai.
Tai mokyti partnerį nesitikėti nusivylimo. Daugelis iš mūsų, nesvarbu, ar tai suvokiame, ar ne, savyje nešiojamės norą nusivilti. Tai emocinis įprotis, susiformavęs dėl ankstesnės patirties, kai jautėmės apleisti, ignoruojami ar neįvertinti. Net mylinčiuose ir stabiliuose santykiuose žmonės gali pasąmoningai išlikti budrūs, tikėdamiesi „staigmenos”. Jie išmoksta mažiau „reikalauti”, sumažinti džiaugsmą, kad jo praradimas nebūtų toks skaudus, ir išlaikyti kuklius lūkesčius, kad nusivylimas atrodytų įveikiamas.
Prisiminkime, anksčiau psichologas pagrindine laimingų santykių „paslaptimi” vadino.
