Abi meilės formos atskleidžia ne tiek santykius su kitais žmonėmis, kiek vidinius konfliktus, pažymėjo specialistas.
Abi formos atspindi kraštutinius emocinio spektro taškus / koliažas Mes, nuotr. depositphotos.com
Amerikiečių psichologas Markas Traversas įvardijo du meilės kraštutinumus ir jų reikšmę.
„Meilė būna įvairių formų, gylio ir intensyvumo. Vieni žmonės nuo įsimylėjimo netenka galvos, o kiti bijo meilės iki paralyžiaus. Pirmasis kraštutinumas yra vadinamoji meilės manija, kai jausmai užvaldo ir baimė prarasti mylimą žmogų tampa obsesinė. Antrasis – filosofija – gili, dažnai destruktyvi meilės baimė, neleidžianti užmegzti tikrų santykių”, – rašė jis savo straipsnyje „Forbes”.
Abi formos atspindi kraštutinumus emociniame spektre, sakė jis. O štai ką jos pasako apie žmogaus vidinę prigimtį:
Meilės manija. Asmuo tampa pernelyg savininkiškas, patiria emocinius svyravimus ir nuolat bijo būti paliktas. Jie trokšta patvirtinimo, jaučiasi nesaugūs, o jų emocijos svyruoja nuo pakylėjimo iki destruktyvaus pavydo. Paprastai jie supranta, kad santykiai yra nestabilūs, tačiau ir toliau pasiduoda savo jausmams.
Filosofija. Kai kuriems net mintis apie artimus santykius sukelia panikos reakciją. Tai priešinga manijai, kai, priešingai, norisi bėgti nuo emocinio artumo. Tai nuolatinė, iracionali baimė įsimylėti ar emociškai įsitraukti. Tai ne tik abejonė, bet ir intensyvus nerimas, kurį sukelia baimė būti pažeidžiamam, dažnai įsišaknijusi vaikystės traumose, atstūmime ar apleidime. Iš esmės filofobija tampa gynybos mechanizmu nuo jaučiamo skausmo, tačiau ji taip pat trukdo kurti sveikus santykius.
„Abi meilės formos atskleidžia mūsų vidinius konfliktus, o ne santykius su kitais. Meilės manija atskleidžia baimę būti paliktam, pripažinimo ir saugumo poreikį. Filofobija – tai kitokio pobūdžio pažeidžiamumas: baimė prarasti kontrolę”, – teigė psichologas.
Priminsime, anksčiau psichologas aiškino, kaip atskirti meilę nuo santykių „iš įpročio”.
